Štai „Boružėlių“ grupės vaikai tapo drąsiais riteriais ir didikėmis su karūnomis, o auklėtojos virto paslaptingomis pilies šeimininkėmis. Atrodė, lyg laikrodis būtų atsisukęs 700 metų atgal. Ant stalų kvepėjo ruginė duona su medumi, buvo ragaujamas senovinis varškės sūris, o mediniai indai kūrė senovės nuotaiką. Vaikai klausėsi Gedimino laiško ir legendos apie geležinį vilką, todėl Vilnius jiems tapo ne tik miestu žemėlapyje, bet ir gyva pasaka. „Nykštukų“ ir „Kodėlčiukų“ grupių vaikai dalyvavo viktorinoje apie Vilnių – atsakinėjo į klausimus apie miesto istoriją, simbolius ir pilis. Kiekvienas teisingas atsakymas jiems buvo lyg mažas lobis, o už pastangas jie džiaugėsi gautais lipdukais. „Kačiukų“ grupėje netilo statybų garsai – iš kaladėlių kilo Gedimino pilis, stiebėsi bokštai. Ant stalų margavo trispalvės, piešiniuose vinguriavo Neris, o iš raidelių buvo sudėliotas žodis VILNIUS. Kai kurie vaikai „keliavo“ po miestą tyrinėdami nuotraukas ir žemėlapius, dalijosi pasakojimais apie savo mėgstamas vietas. Taip kiekvienas atrado savąjį Vilnių.

Ir tada supranti – Vilniaus gimtadienį galima švęsti visaip: ragaujant, žaidžiant, statant, piešiant, klausantis legendų ar tiesiog draugiškai juokiantis kartu. Nes kai švenčia vaikai, miestas tampa nepaprastas 😊. Jis tampa gyvas, spalvotas ir pilnas stebuklų.